Norintiems pradėti verslą

Šiame straipsnyje pabandysime nustatyti akivaizdžius ir nepastebimus verslininkystės privalumus. Visų pirmą trumpai paaiškinsiu, kaip aš suprantu verslo sąvoką plačiąja šio žodžio prasme.

Verslas yra komercinė veikla, kai pinigus jums moka tiesiogiai klientas (klientai), o ne darbdavys. Nenorėčiau gilintis į žodžio "verslas" mokslinę terminiją. Kalba ne apie tai. Šis trumpas, bet esminis verslo apibrėžimas, mano nuomone, pakankamai gerai parodo skirtumą tarp verslininko ir samdomo darbuotojo.

Vienas iš privalumų - pinigai. Kitaip tariant, pajamos, turtai, pelnas!

Visada labai malonu užeiti, pavyzdžiui, į maisto prekių parduotuvę ir nusipirkti būtent to, ko nori šiandien suvalgyti, niekuo neapribojant savo norų. Ne mažesnis malonumas yra skoningai rengtis, lepintis brangiais, bet mielais niekučiais, leisti savo pinigus lengvai ir nesijaudinti dėl jų ribotumo. Verslininkai uždirba daugiau negu samdomi darbuotojai. Manau, šis faktas nekelia abejonių.

Žinoma, yra plačiai paplitusios nuomonės, kad ne piniguose laimė. Visiškai sutinku su tuo teiginiu. Ne, ne piniguose laimė! Laimė - dideliuose piniguose, kurie uždirbti savo paties sąžiningomis verslumo pastangomis. Sutiksiu, kad jokios laimės neatneša neteisėtai gauti, pavogti arba paimti iš turtingo vyro ar turtingų tėvų pinigai arba lėšos, gautos dirbant sunkų, monotonišką ir nemėgstamą darbą.

Dar sakoma, kad ne piniguose laimė, bet jų kiekyje. Tai irgi teisingai! Nedidelė pinigų suma neatneša žmogui jokio pasitenkinimo ir laimės. Sakoma, kad dideli pinigai žmogų gadina. Negaliu sutikti! Žmogų gadina ne dideli pinigai, bet jų nebuvimas. Kuo mažiau pinigų žmogus turi, tuo labiau jis yra pavojingas visuomenei. Žmogus, kuris mažai uždirba, labai pavojingas!

Esu įsitikinęs, kad karų ir revoliucijų nebūtų buvę, jei visuomenėje nebūtų tiek daug neturtingų žmonių. Mažai užsidirbantis žmogus yra supykęs, nepatenkintas, kartais agresyvus. Mažai užsidirbantis žmones - tai šovinizmo, nacionalizmo, socialinių sukrėtimų ir panašių dalykų pagrindas. Šie žmonės pikti ir suirzę – jiem nėra ko prarasti savo gyvenime. Jie žalingi visuomenei.

Kartais stebiu maisto prekių parduotuvėje netoli savo namų apsipirkinėjančius pensininkus. Jie visada viskuo nepatenkinti ir bando išlieti savo pyktį ant prekybininkų ir parduotuvės personalo. Perka jie mažai, nes jų šeimos biudžetas labai skurdus. Aišku, tai labai liūdnas vaizdas. Bet tokių žmonių valstybėje kol kas dauguma.

Antras verslininkystės privalumas – savigarbos, savo vertės pojūtis. Galimybė didžiuotis savimi ir tuo, ką įstengei padaryti! Supratimas, kad esi subrendęs ir nepriklausomas, kad sugebi savarankiškai tvarkyti savo reikalus ir tam nereikia nei valdytojo bausmės, nei direktoriaus paskatos, ne reikia ir nuotrupų nuo šeimininko stalo!

Vis tiktai samdomas darbuotojas tai psichologinis «vaikas». Jis dar nėra toks didelis, subrendęs ir savarankiškas asmuo, kaip verslininkas.

Verslininkas didžiuojasi, kad nėra išnaudojamas šeimininko, kad jis nesą „žaliava“, „etatas“ ar "personalas", bet laisvas ekonomiškai nepriklausomas vienetas. Verslininkas!

Verslininkas - tai reiškia, kad PATS sprendžiu, ką aš veiksiu šiandien, ką rytoj, ką poryt. Aš pats sprendžiu – būti ar nebūti. Aš renkuosi, su kokiais klientais dirbti, kaip dirbti ir kiek. Tai labai svarbu, nes leidžia pajusti paties veiksmų prasmę bei asmenybės vertę. Samdomas darbas neduoda to pajusti. Tiesą sakant, aš tikiu, kad stipriajam žmogui nebūdinga kažkam nusilenkti. Tiesiog neįprasta! Ir neverta.

Kitas verslo privalumas - tai veiksmų ir sprendimų laisvė! Tai galimybė laisvai disponuoti savo laiku ir pasirinkti, kur nukreipti savo pastangas. Iš esmės verslininkas absoliučiai laisvas nuspręsti:

Ką gaminti? (Kokias prekes ar paslaugas teikti, vykdant ekonominę veiklą). 
Kaip gaminti? (Kokiu būdu, kaip ir kada, kokiu mastu).
Kam gaminti? (Kokiam vartotojui skirta produkcija).

Nežinau kaip Jus, bet aš laisvę labai myliu ir vertinu. Aš suprantu, tokio požiūrio priešininkai sakys: „laisvė reiškia atsakomybę“! O atsakomybė - tai papildomas galvos skausmas, ir todėl atsakomybės jiems nei už ką nereikia. Kad geriau įsikurti šiltoje vietelėje – atlyginimas aišku nedidelis, bet užtat jokių problemų ir apskritai „ne blogiau už kitus“.

Visų pirmą, jeigu žmogau socialinės-ekonominės atsakomybės ribos nesiplečia, tai nepatenkinami jo pagrindiniai poreikiai - savo vertės pojūtis, materialinės gerovės augimas, darbo ir poilsio kokybė, pasitenkinimas asmeniniu gyvenimu, reikšmingų pasiekimų pripažinimas... Tai yra visi pagrindiniai žmogaus poreikiai. Asmuo gali juos ignoruoti, beje daugelis taip ir daro. O tada kenčia, nors ir nenori to pripažinti. Manęs nestebina, kai keturiasdešimtmečiai samdomi darbuotojai skundžiasi praradę gyvenimo „skonį“ ir džiaugsmą, pasakoja, kaip nuobodu ir beprasmiška gyventi, kaip įgriso monotoniškas darbas „dėdei“. Kur dar pavydas sėkmingiems žmonėms ir graužiantis iš vidaus pasipiktinimas visu pasauliu... Ko dar galima tikėtis, kai žmogus ignoruoja savo esminius poreikius? Tikslo siekimo, socialinio ir savo vertės augimo poreikiai ne gali būti patenkinti be atsakomybės ribų išplėtimo.

Antras dalykas - atsakomybė nėra toks sunkus ir sudėtingas dalykas, kaip įprasta manyti. Lengva būti atsakingu, kai žinai, kaip tvarkyti savo reikalus. Tai paprasta, kai moki!

Pavyzdžiui, mokėjimas plaukioti. Vienas stovi ant kranto ir bijo plaukti, nes mano, kad tai didelė atsakomybė, sunku ir reikalauja daug pastangų. O kitas tuo metu plaukioja ir maudosi savo malonumui. Jam lengva, gera ir malonu! Nes kai moki, bet kokia veikla lengva ir maloni.

Savo vertės pojūtis, veiksmų laisvė ir pinigai, būtent tokia tvarka, yra tris verslumo privalumai.

Taigi, imtis verslo naudinga, nes tai galimybė patirti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę, paties aukštą vertę, bei tapti laisvu, sėkmingu ir pasiturinčiu žmogumi.

Autorius Sergej Kovaliov, šaltinis http://kovalev-blog.ru/post_1215779394.html